Užbaigiant avilio temą pabandysiu atkreipti forumo dalyvių dėmesį į dar keletą aspektų. ![Paveikslėlis]()
Niekas iš bitininkystės inventoriaus turbūt nėra išbandęs tiek daug įvairių modifikacijų, kaip avilys. Įvairių konstrukcijų gausa ir rėmų išmatavimų skirtumai, turbūt ir rodo, kad avilio konstrukcija dar nėra pati tobuliausia ir bitininkų vis netenkina. Jei dėl daugiaaukščio avilio konstrukcijos daugmaž visi sutaria, tai dėl rėmo išmatavimo dar vis vyksta tiek teoriniai tiek ir gamybiniai - praktiniai ginčai. Reikia pastebėti, kad su judamo rėmo išradimu prasidėjo ir didžiulė gausa įvairių avilio konstrukcijų kūrimas. Šito masinio kūrybinio proceso nesustabdė net įvairiose šalyse įvedinėjami standartai ir griežti reikalavimai jų laikytis. Jei anksčiau bitininkaujant drevėse, trinkose (kelmuose), nieko naujo nelabai ir buvo galima prigalvoti, dėl ko ir bitininkavimo technologijos buvo pastovios, tai atsiradus rėminiams aviliams, bitininkams atsirado didelės galimybės labai dažnai kištis į bičių šeimos gyvenimą, kas dažnai užsibaigia perų lizdo išardymu, kaskart pertvarkant jį pagal savą žmogišką supratimą.
Natūralioje gamtoje, keliaujant iš pietų į šiaurę, bitės gyvena labai skirtinguose būstuose. Jei Indijoje jos sau patogų būstą įsitaiso ant medžio šakos, Kaukazo kalnuose, ar Italijos Alpėse gerai jaučiasi kalnų olų plyšiuose, tai vidurio Rusijos platumose ir pas mus ieško prieglobsčio išpuvusių medžių drevėse. Su klimato kaita ir atitinkamai skirtinga augmenija, po truputį keičiasi ir jų pačių biologinis instinktas, įpročiai, prisitaikymas ir pan.. Pvz. pietinių rasių bitės žiemai pasiruošia blogesnės kokybės maistą, žiemos kamuolį sudaro labai retą arba visai nesudaro, jų skilvelyje mažiau telpa kietųjų maisto dalelių atliekų, dėl ko žymiai trumpiau gali išbūti neapsiskraidžiusios ir labai sunkiai žiemoja ant viržių ir lipčiaus medaus.
Atsivežus pietinių rasių bites į mūsų klimato zoną, joms reikia žymiai atsakingiau paruošti ir žiemojimo sąlygas. Labai analogiškai, kaip ir su augalais, kurie atvežti pas mus auga tik šiltnamiuose. Įsiveždami pietinių rasių bites dėl jų turimų kai kurių gerų ūkinių savybių: taikios, darbščios, mažiau spiečia, atsivežame ir problemas: blogai žiemoja, blogesnis medus, viduriuoja, serga, vagiliauja. Prieš atsivežant „svetimšales“, reikia gerai pasverti, ar blogybių nebus daugiau negu teigiamybių.
Jeigu mūsų vietinės nesunkiai ištveria 6-7 mėn. neskraidžiusios ir visai neblogai žiemoja 25-30mm storio mediniuose aukštuose ir dar net su skyle lubose, tai pietinių rasių bitės tokias šalto oro „maudynes“ pakelia sunkiai ir jau ankstyvą pavasaįi, kovo mėn. pradžioje, pradeda viduriuoti. Todėl labai svarbu sudaryti joms tinkamas gyvenimo patalpas ir paruošti žiemai kokybišką maistą.
Dėka pagerėjusių susisiekimo priemonių ir išplitusio pramoninio motinų auginimo, susidarė palankios sąlygos visiems, kas tik nori, į savo bitynus atsivežti „geresnių“ pietinių rasių bičių. Per keletą dešimtmečių šitokio nekontroliuojamo bičių motinų vežiojimo, visai išnaikinome vietines bites.
Jeigu jau taip įvyko ir esame priversti bitininkauti su mišrūnėmis, kurios yra mažiau prisitaikiusios gyventi mūsų klimato sąlygomis, turime pasistengti joms sudaryti ir pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Todėl dar labiau aktualus tapo tam tinkamas avilys. Avilys dar yra ypatingas ir tuo, kad jame turi būti rastas kompromisas tarp bitininko ir bičių šeimos. Žinant, kad kompromisas yra dviejų suinteresuotų pusių susitarimas, kuomet abi pusės savanoriškai sutinka tenkintis tuo, kuo nei viena nėra pilnai patenkinta, neišvengiamai visada nukenčia ta pusė, kuri yra silpnesnė. Bitininkas, norėdamas sėkmingai bitininkauti, turi stengtis sukonstruoti tokį avilį, kuris būtų patogus ne tik jam prižiūrėti jame apgyvendintas bites, bet ir nepažeisti bičių biologinio instinkto. Pritaikyti tinkamą avilį galima dviem kryptimis: pirma – mažinant rėmo išmatavimus ir tuo pačiu lizdo apimtį, kad žiemojančios bitės galėtų lengviau palaikyti optimalią drėgmę ir temperatūrą, antra - darydami avilius iš naujų sintetinių medžiagų, kaip polistirolo, riporo, poripleno, kurių šiluminė varža yra 2-4 kartus didesnė, už medžio.
Prie bičių avilio kūrimo turėtų gerai padirbėti ne tik bitininkai, bet ir fizikai, biologai, šilumininkai. Bičių avilys nėra šuns būda ar naminių gyvulių tvartas. Avilys yra ypatingas ne tik tuo, kad ten pastoviai gyvena visais metų laikais bičių kolonija, bet ir tuo, kad šie vabzdžiai ten pat ruošia, kaupia ir laiko savo egzistavimui reikalingas maisto atsargas, kad ten pat augina savo jaunąją kartą ir visiems šiems gyvybiškai svarbiems procesams turi užtikrinti pastovią reikiamą oro temperatūrą ir drėgmę. Vieno žmogaus žinių, kokių reikia norint sukurti normalų avilį, kuris būtų ir bitininkui ir bitėms vienodai patogus, tikriausiai nepakaks. Reikalinga gerai suprasti bičių biologinį instinktą, bičių organizme vykstančius biocheminius procesus, atkreipti rimtą dėmesį į vietovės, kurioje bitės tame avilyje gyvens, klimato kaitos ypatumus ir supančią gamtinę aplinką.
Jeigu pasitaikys rimtų pastabų ir argumentų iš forumo dalyvių pusės dėl vieno ar kito atliekamo veiksmo ar inventoriaus išmatavimų tikslingumo, bendromis pastangomis šalinsime esamus trūkumus. Manau, kad daug svarbiau yra išklausius ir įsigilinus į oponento išsakytą mintį, rasti gerą sprendimą, o ne nugalėti.
Pabandome aptarti kai kuriuos argumentus, dėl ko avilio rėmas turėtų būti apie 370mm. ilgio.
Paprastai du trečdalius standartinio 300mm.aukščio lizdinio korio plotą užima maistas. Kada 37mm pločio koriai užpildomi maistu žiemai, bitėms lieka vidutiniškai 10mm. tarpas tarp korių. Dėl šių priežasčių yra priverstinai sudaromas daug didesnis bendras žiemos kamuolio tūris, negu reikėtų optimaliam šilumos palaikymui. Žiemos klubo bendro turinio didžiąją dalį užima medus, kuris pats savaime negamina šilumos. Esant tokiai padėčiai, bitės yra priverstos šildyti ne tik didesnį bendrą tūrį, bet ir į jį įeinantį medų. Natūraliai bitės visada stengiasi sudaryti kuo kompaktiškesnį žiemos kamuolį, kuris tik apie 5cm. užgriebia viršuje esantį medų, kurį ir pasišildo betarpiškam maisto naudojimui. Jeigu tik yra po rėmais laisvos erdvės, bitės visada žiemos kamuolį pradeda formuoti ant korių medaus pabaigoje, likusias tuščias korio akeles ir tarpus tarp korių užpildydamos žiemojančiomis bitėmis ir dar apie pusė visų žiemos kamuolį sudarančių bičių kabo lizdo apačioje. Jei bitės permaitintos ir medaus pilni rėmai, tai beveik 80 procentų kamuolio kabo lizdo apačioje. Tik dėl netikusios avilio konstrukcijos, pastovių šilumos nuostolių, netikusio lizdo surinkimo bitės yra priverstos žiemos pradžią pradėti tarp medumi užpildytų lizdo korių, sudaryti suplotą žiemos kamuolį ir dalis jų žiemoti šalčiausioje ir drėgnoje avilio zonoje. Daugumą čia išvardintų trūkumų kaip tik ir turi blogos konstrukcijos gulstieji aviliai.
Daug paprasčiau viskas gaunasi dirbant su daugiaaukščiais. Čia jau reikia daryti labai grubių priežiūros klaidų arba didelių nukrypimų nuo rėmų išmatavimų, kad pakenkti bitėms. Bet, deja, mano supratimu, tokių klaidų kol kas yra daroma ir dar daugiau pasakysiu, jos yra įformintos standartais ir yra draudžiama jų nedaryti. Tokiomis klaidomis laikau Lietuvos klimatinėmis sąlygomis naudojamą per ilgą rėmą, aukštų kaitaliojimą, perų lizdo dalijimą pusiau, tarp dviejų su perais aukštų, įkišant aukštą su nepasiūtais koriais.
Variantas, kada bičių žiemojimui norint sudaryti kuo palankesnes sąlygas, aviliai yra konstruojami su per trumpu rėmu, yra nukrypstama į kitą kraštutinumą. Tokie kvadratiniai aukštai, talpinantys tik 8 -7 rėmus, yra nepatogūs bitininkauti, nepastovūs, daug aukštų ir pats svarbiausias momentas štai koks: ne visi tie septyni koriai motinos darbo vietoje bus tušti, dalis korių bus užimta medumi ir duona. Geriausiu atveju toje „kamino“ vietoje kur bus lizdas, tinkami perams auginti bus tik keturi koriai. Jeigu medumi užimtą plotą atmesime, nes jis laikosi kompaktiškai viršuje, tai duonelę bitės visada deda prie pat perų korio ir tuo pačiu gerokai riboja perams auginti laisvą plotą. Tokiame „kamine“ motina, ieškodama vietos perams dėti, bus priversta lakstyti aukštyn, žemyn, nes uždėti perai išsirita ir vietą palaisvina vėl motinos dėjimui tik po 21 paros. Dėl to gaunasi optimalaus šilumos centro ištempimas vertikaliai, kas taip pat apsunkina bitėms kompaktiškai aptūpti perus ir mažiausiomis sąnaudomis palaikyti optimalią šilumą ir drėgmę lizde. Nors tai yra apie 30 procentų efektyviau, negu apskritimo ištempimas į plotį.
Kas dar šiandien bitininkauja aukštarėmiuose gulsčiuose aviliuose su 300X435mm. rėmu, tie net prie 300mm. korių kvadrato pastebi, kad silpnesnės šeimos vystosi blogai, o ką kalbėti apie 260mm kvadratą. Be to tame „kamine“ bitelės „dusinsis“ šiltuoju metų laiku ir spiečiais lekia ieškoti erdvesnės gyvenamos vietos.
Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad bitės stengiasi laikytis ne aštuonių rėmų kvadrato, o kubo arba dar tiksliau, stengiasi perus išlaikyti rutulio formos erdvėje. Motinai, dedančiai apie 2500 kiaušinėlių per parą, dviejų aukštų ant septynių korių rėmų tikrai nepakaktų, todėl ir išmąsčiau, kad aukštas su 385x385 ir su 10 rėmų, kurių aukštis apie 200mm, turėtų būti tinkamiausias ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje ir tik, einant toliau į šiaurę, link Uralo kalnų, jau pakaktų ir aštuonių rėmų kvadrato. Vokietijoje, Prancūzijoje Ispanijoje jau galėtų būti sudaromas lizdo kvadratas ir iš dvylikos rėmų, kas atitinka Dadano rėmo išmatavimus.
Daugiaaukščio avilio konstrukcijoje be aukštų perams auginti ir medui pilti, kurie yra vienodi, būtinai turėtų būti naudojamas ir ventiliacinis aukštas. Šis aukštas visada, bitininkaujant tiek lauke tiek bitidėse, turėtų būti lizdo apačioje. Tokio aukšto buvimas žymiai palengvintų bitėms stabilizuoti lizdo temperatūrą, drėgmę ir išvengti staigių temperatūros svyravimų perų lizde. Šiame aukšte turi būti įtaisyta laka bitėms išskristi ir sugrįžti, ir šiukšlių pašalinimui patogi vieta, ir kažkur žymiai žemiau lakos plyšys šviežiam orui patekti į porėminę erdvę. Šio aukšto ertmė nuo perų lizdo turėtų būti atitveriama bitėms lengvai praeinama pertvara, kad bitės nuo apatinio lizdinio aukšto į porėminę ventiliacinio aukšto ertmę nesiūtų korių. Tas aukštas turėtų būti jei ne dvigubai, tai bent perpus aukštesnis už kitus aukštus, nes nuo to žymiai padidėja jo teigiamas funkcionalumas.
Kitas labai svarbus aukštas ir turintis kitokią paskirtį, nei jau išvardinti, yra viršutinis. Šis aukštas, priklausomai nuo bitininko fantazijos ir sumanumo, gali skirtis nuo aukštų su rėmais, nes jis pagrindinai atlieka avilio uždarymo iš viršaus funkciją. Jis kartu gali būti ir apšiltinamasis ir panaudotas bičių maitinimui.![Paveikslėlis]()
![Paveikslėlis]()
![Paveikslėlis]()
Statistika : Parašytas TRANAS • 11 Sau 2009, 20:56 • Atsakymai 712 • Peržiūrėta 38161
Niekas iš bitininkystės inventoriaus turbūt nėra išbandęs tiek daug įvairių modifikacijų, kaip avilys. Įvairių konstrukcijų gausa ir rėmų išmatavimų skirtumai, turbūt ir rodo, kad avilio konstrukcija dar nėra pati tobuliausia ir bitininkų vis netenkina. Jei dėl daugiaaukščio avilio konstrukcijos daugmaž visi sutaria, tai dėl rėmo išmatavimo dar vis vyksta tiek teoriniai tiek ir gamybiniai - praktiniai ginčai. Reikia pastebėti, kad su judamo rėmo išradimu prasidėjo ir didžiulė gausa įvairių avilio konstrukcijų kūrimas. Šito masinio kūrybinio proceso nesustabdė net įvairiose šalyse įvedinėjami standartai ir griežti reikalavimai jų laikytis. Jei anksčiau bitininkaujant drevėse, trinkose (kelmuose), nieko naujo nelabai ir buvo galima prigalvoti, dėl ko ir bitininkavimo technologijos buvo pastovios, tai atsiradus rėminiams aviliams, bitininkams atsirado didelės galimybės labai dažnai kištis į bičių šeimos gyvenimą, kas dažnai užsibaigia perų lizdo išardymu, kaskart pertvarkant jį pagal savą žmogišką supratimą.
Natūralioje gamtoje, keliaujant iš pietų į šiaurę, bitės gyvena labai skirtinguose būstuose. Jei Indijoje jos sau patogų būstą įsitaiso ant medžio šakos, Kaukazo kalnuose, ar Italijos Alpėse gerai jaučiasi kalnų olų plyšiuose, tai vidurio Rusijos platumose ir pas mus ieško prieglobsčio išpuvusių medžių drevėse. Su klimato kaita ir atitinkamai skirtinga augmenija, po truputį keičiasi ir jų pačių biologinis instinktas, įpročiai, prisitaikymas ir pan.. Pvz. pietinių rasių bitės žiemai pasiruošia blogesnės kokybės maistą, žiemos kamuolį sudaro labai retą arba visai nesudaro, jų skilvelyje mažiau telpa kietųjų maisto dalelių atliekų, dėl ko žymiai trumpiau gali išbūti neapsiskraidžiusios ir labai sunkiai žiemoja ant viržių ir lipčiaus medaus.
Atsivežus pietinių rasių bites į mūsų klimato zoną, joms reikia žymiai atsakingiau paruošti ir žiemojimo sąlygas. Labai analogiškai, kaip ir su augalais, kurie atvežti pas mus auga tik šiltnamiuose. Įsiveždami pietinių rasių bites dėl jų turimų kai kurių gerų ūkinių savybių: taikios, darbščios, mažiau spiečia, atsivežame ir problemas: blogai žiemoja, blogesnis medus, viduriuoja, serga, vagiliauja. Prieš atsivežant „svetimšales“, reikia gerai pasverti, ar blogybių nebus daugiau negu teigiamybių.
Jeigu mūsų vietinės nesunkiai ištveria 6-7 mėn. neskraidžiusios ir visai neblogai žiemoja 25-30mm storio mediniuose aukštuose ir dar net su skyle lubose, tai pietinių rasių bitės tokias šalto oro „maudynes“ pakelia sunkiai ir jau ankstyvą pavasaįi, kovo mėn. pradžioje, pradeda viduriuoti. Todėl labai svarbu sudaryti joms tinkamas gyvenimo patalpas ir paruošti žiemai kokybišką maistą.
Dėka pagerėjusių susisiekimo priemonių ir išplitusio pramoninio motinų auginimo, susidarė palankios sąlygos visiems, kas tik nori, į savo bitynus atsivežti „geresnių“ pietinių rasių bičių. Per keletą dešimtmečių šitokio nekontroliuojamo bičių motinų vežiojimo, visai išnaikinome vietines bites.
Jeigu jau taip įvyko ir esame priversti bitininkauti su mišrūnėmis, kurios yra mažiau prisitaikiusios gyventi mūsų klimato sąlygomis, turime pasistengti joms sudaryti ir pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Todėl dar labiau aktualus tapo tam tinkamas avilys. Avilys dar yra ypatingas ir tuo, kad jame turi būti rastas kompromisas tarp bitininko ir bičių šeimos. Žinant, kad kompromisas yra dviejų suinteresuotų pusių susitarimas, kuomet abi pusės savanoriškai sutinka tenkintis tuo, kuo nei viena nėra pilnai patenkinta, neišvengiamai visada nukenčia ta pusė, kuri yra silpnesnė. Bitininkas, norėdamas sėkmingai bitininkauti, turi stengtis sukonstruoti tokį avilį, kuris būtų patogus ne tik jam prižiūrėti jame apgyvendintas bites, bet ir nepažeisti bičių biologinio instinkto. Pritaikyti tinkamą avilį galima dviem kryptimis: pirma – mažinant rėmo išmatavimus ir tuo pačiu lizdo apimtį, kad žiemojančios bitės galėtų lengviau palaikyti optimalią drėgmę ir temperatūrą, antra - darydami avilius iš naujų sintetinių medžiagų, kaip polistirolo, riporo, poripleno, kurių šiluminė varža yra 2-4 kartus didesnė, už medžio.
Prie bičių avilio kūrimo turėtų gerai padirbėti ne tik bitininkai, bet ir fizikai, biologai, šilumininkai. Bičių avilys nėra šuns būda ar naminių gyvulių tvartas. Avilys yra ypatingas ne tik tuo, kad ten pastoviai gyvena visais metų laikais bičių kolonija, bet ir tuo, kad šie vabzdžiai ten pat ruošia, kaupia ir laiko savo egzistavimui reikalingas maisto atsargas, kad ten pat augina savo jaunąją kartą ir visiems šiems gyvybiškai svarbiems procesams turi užtikrinti pastovią reikiamą oro temperatūrą ir drėgmę. Vieno žmogaus žinių, kokių reikia norint sukurti normalų avilį, kuris būtų ir bitininkui ir bitėms vienodai patogus, tikriausiai nepakaks. Reikalinga gerai suprasti bičių biologinį instinktą, bičių organizme vykstančius biocheminius procesus, atkreipti rimtą dėmesį į vietovės, kurioje bitės tame avilyje gyvens, klimato kaitos ypatumus ir supančią gamtinę aplinką.
Jeigu pasitaikys rimtų pastabų ir argumentų iš forumo dalyvių pusės dėl vieno ar kito atliekamo veiksmo ar inventoriaus išmatavimų tikslingumo, bendromis pastangomis šalinsime esamus trūkumus. Manau, kad daug svarbiau yra išklausius ir įsigilinus į oponento išsakytą mintį, rasti gerą sprendimą, o ne nugalėti.
Pabandome aptarti kai kuriuos argumentus, dėl ko avilio rėmas turėtų būti apie 370mm. ilgio.
Paprastai du trečdalius standartinio 300mm.aukščio lizdinio korio plotą užima maistas. Kada 37mm pločio koriai užpildomi maistu žiemai, bitėms lieka vidutiniškai 10mm. tarpas tarp korių. Dėl šių priežasčių yra priverstinai sudaromas daug didesnis bendras žiemos kamuolio tūris, negu reikėtų optimaliam šilumos palaikymui. Žiemos klubo bendro turinio didžiąją dalį užima medus, kuris pats savaime negamina šilumos. Esant tokiai padėčiai, bitės yra priverstos šildyti ne tik didesnį bendrą tūrį, bet ir į jį įeinantį medų. Natūraliai bitės visada stengiasi sudaryti kuo kompaktiškesnį žiemos kamuolį, kuris tik apie 5cm. užgriebia viršuje esantį medų, kurį ir pasišildo betarpiškam maisto naudojimui. Jeigu tik yra po rėmais laisvos erdvės, bitės visada žiemos kamuolį pradeda formuoti ant korių medaus pabaigoje, likusias tuščias korio akeles ir tarpus tarp korių užpildydamos žiemojančiomis bitėmis ir dar apie pusė visų žiemos kamuolį sudarančių bičių kabo lizdo apačioje. Jei bitės permaitintos ir medaus pilni rėmai, tai beveik 80 procentų kamuolio kabo lizdo apačioje. Tik dėl netikusios avilio konstrukcijos, pastovių šilumos nuostolių, netikusio lizdo surinkimo bitės yra priverstos žiemos pradžią pradėti tarp medumi užpildytų lizdo korių, sudaryti suplotą žiemos kamuolį ir dalis jų žiemoti šalčiausioje ir drėgnoje avilio zonoje. Daugumą čia išvardintų trūkumų kaip tik ir turi blogos konstrukcijos gulstieji aviliai.
Daug paprasčiau viskas gaunasi dirbant su daugiaaukščiais. Čia jau reikia daryti labai grubių priežiūros klaidų arba didelių nukrypimų nuo rėmų išmatavimų, kad pakenkti bitėms. Bet, deja, mano supratimu, tokių klaidų kol kas yra daroma ir dar daugiau pasakysiu, jos yra įformintos standartais ir yra draudžiama jų nedaryti. Tokiomis klaidomis laikau Lietuvos klimatinėmis sąlygomis naudojamą per ilgą rėmą, aukštų kaitaliojimą, perų lizdo dalijimą pusiau, tarp dviejų su perais aukštų, įkišant aukštą su nepasiūtais koriais.
Variantas, kada bičių žiemojimui norint sudaryti kuo palankesnes sąlygas, aviliai yra konstruojami su per trumpu rėmu, yra nukrypstama į kitą kraštutinumą. Tokie kvadratiniai aukštai, talpinantys tik 8 -7 rėmus, yra nepatogūs bitininkauti, nepastovūs, daug aukštų ir pats svarbiausias momentas štai koks: ne visi tie septyni koriai motinos darbo vietoje bus tušti, dalis korių bus užimta medumi ir duona. Geriausiu atveju toje „kamino“ vietoje kur bus lizdas, tinkami perams auginti bus tik keturi koriai. Jeigu medumi užimtą plotą atmesime, nes jis laikosi kompaktiškai viršuje, tai duonelę bitės visada deda prie pat perų korio ir tuo pačiu gerokai riboja perams auginti laisvą plotą. Tokiame „kamine“ motina, ieškodama vietos perams dėti, bus priversta lakstyti aukštyn, žemyn, nes uždėti perai išsirita ir vietą palaisvina vėl motinos dėjimui tik po 21 paros. Dėl to gaunasi optimalaus šilumos centro ištempimas vertikaliai, kas taip pat apsunkina bitėms kompaktiškai aptūpti perus ir mažiausiomis sąnaudomis palaikyti optimalią šilumą ir drėgmę lizde. Nors tai yra apie 30 procentų efektyviau, negu apskritimo ištempimas į plotį.
Kas dar šiandien bitininkauja aukštarėmiuose gulsčiuose aviliuose su 300X435mm. rėmu, tie net prie 300mm. korių kvadrato pastebi, kad silpnesnės šeimos vystosi blogai, o ką kalbėti apie 260mm kvadratą. Be to tame „kamine“ bitelės „dusinsis“ šiltuoju metų laiku ir spiečiais lekia ieškoti erdvesnės gyvenamos vietos.
Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad bitės stengiasi laikytis ne aštuonių rėmų kvadrato, o kubo arba dar tiksliau, stengiasi perus išlaikyti rutulio formos erdvėje. Motinai, dedančiai apie 2500 kiaušinėlių per parą, dviejų aukštų ant septynių korių rėmų tikrai nepakaktų, todėl ir išmąsčiau, kad aukštas su 385x385 ir su 10 rėmų, kurių aukštis apie 200mm, turėtų būti tinkamiausias ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje ir tik, einant toliau į šiaurę, link Uralo kalnų, jau pakaktų ir aštuonių rėmų kvadrato. Vokietijoje, Prancūzijoje Ispanijoje jau galėtų būti sudaromas lizdo kvadratas ir iš dvylikos rėmų, kas atitinka Dadano rėmo išmatavimus.
Daugiaaukščio avilio konstrukcijoje be aukštų perams auginti ir medui pilti, kurie yra vienodi, būtinai turėtų būti naudojamas ir ventiliacinis aukštas. Šis aukštas visada, bitininkaujant tiek lauke tiek bitidėse, turėtų būti lizdo apačioje. Tokio aukšto buvimas žymiai palengvintų bitėms stabilizuoti lizdo temperatūrą, drėgmę ir išvengti staigių temperatūros svyravimų perų lizde. Šiame aukšte turi būti įtaisyta laka bitėms išskristi ir sugrįžti, ir šiukšlių pašalinimui patogi vieta, ir kažkur žymiai žemiau lakos plyšys šviežiam orui patekti į porėminę erdvę. Šio aukšto ertmė nuo perų lizdo turėtų būti atitveriama bitėms lengvai praeinama pertvara, kad bitės nuo apatinio lizdinio aukšto į porėminę ventiliacinio aukšto ertmę nesiūtų korių. Tas aukštas turėtų būti jei ne dvigubai, tai bent perpus aukštesnis už kitus aukštus, nes nuo to žymiai padidėja jo teigiamas funkcionalumas.
Kitas labai svarbus aukštas ir turintis kitokią paskirtį, nei jau išvardinti, yra viršutinis. Šis aukštas, priklausomai nuo bitininko fantazijos ir sumanumo, gali skirtis nuo aukštų su rėmais, nes jis pagrindinai atlieka avilio uždarymo iš viršaus funkciją. Jis kartu gali būti ir apšiltinamasis ir panaudotas bičių maitinimui.
Statistika : Parašytas TRANAS • 11 Sau 2009, 20:56 • Atsakymai 712 • Peržiūrėta 38161